Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2017 m. vasario 22 d., trečiadienis

„Beržinė košė“. Iš kur kilo posakis?

Požiūris į „beržinę košę“ suskaldė Lietuvą! Vieni tikina, kad „beržinė košė“ yra pasenęs, gūdaus sovietmečio palikimas, kiti atsikirsdami įrodinėja esą sovietmetis čia niekuo dėtas. Ir iš tiesų, fizinės bausmės, kaip vaikų auklėjimo priemonė, buvo ganėtinai paplitusios ir sovietmečio niekuomet nemačiusiose Vakarų šalyse. Ne, ne gūdžiais praeities laikais, o palyginti visa neseniai.

Pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje fizinės bausmės kai kuriose mokyklose galėjo būti taikomos iki pat XX a. pabaigos, Vokietijoje toks draudimas įsigaliojo 1983 metais, na o JAV yra nemažai valstijų, kurių mokymo įstaigose mažieji neklaužados visiškai legaliai gali būti išperti ir šiandien. Tiesa, jei tikėti statistika, tokių atvejų nuolat mažėja. O pabandytų koks mokytojas pasišvaistyti rykšte Lietuvoje!

Vaizdingasis posakis „beržinė košė“, po pastarųjų tragiškai pasibaigusių smurto prieš vaikus atvejų, žiniasklaidoje linksniuotas kaip niekad dažnai. Daliai visuomenės tai – vaiko „psichiką žalojantis“ pats tikriausias smurtas, kitai daliai – „sena ir gera“, jei taikoma saikingai, „dar niekad niekam nepakenkusi“ griežtokų tėvų priemonė.


Plakimo rykštė viename iš Škotijos muziejų

Vienbalsis sutikimas dėl nepakankamo smurto prieš vaikus užkardymo pranyko, kai kalba pasisuko apie „beržinę košę“. Ją kategoriškai smerkia arba taip pat kategoriškai pateisina, ja baisisi ar tam tikrais atvejais įvardija kaip būtinybę, reikalauja visiškai uždrausti ar apeliuoja į „tradicinę tėvų teisę proto ribose“. O iš kur kilo pati „beržinės košės“ sąvoka?

„Beržinė košė“ – gana keistokas, nelogišku atrodantis sparnuotas posakis. Ko gero, daugelis tikri, kad jis grynai lietuviškas, bet tai nėra visiška tiesa. Tikėtina, kad žodinė „beržinės košės“ samprata mūsuose atsirado sąveikaujant su slavų tautomis, nors, žvelgiant plačiau, su fizinėmis bausmėmis beržas sietas visoje Europoje.
Plakimas beržo vytelėmis praktikuotas dar žiloje senovėje. Archajiškiausias šios bausmės ištakas dabar jau sunku nustatyti, tačiau beržo vytelės, matyt, būdavo pasirenkamos dėl savo lankstumo, tvirtumo ir, kaip teigiama, palyginti didelio skausmingumo plakant. Neatmetama, kad senais laikais plakimui beržo rykštėmis teikta ne tik baudžiamoji, „auklėjamoji“, bet ir simbolinė, netgi religinė prasmė.


Fremantlio kalėjime (Australija) naudotas bausmės įrankis. Dėžė suteikdavo "iškilmingumo".

Pavyzdžiui, seniesiems germanams beržas, dėl baltos tošies spalvos, simbolizavo tyrumą, švarumą, atsinaujinimą. Iš to kyla beržo rykštės, kaip „apvalančios“, „piktas dvasias išvarančios“ baudžiamosios priemonės vaizdinys. Tai yra, neklaužados ar nusikaltėlio nuplakimas yra ne tik skausmą ir baimę nusižengti sukeliantį kūno bausmė, bet ir tam tikras „sielos gydymo“, „švarinimo“ aktas.


"Šventinimas beržu" XV a. Burguundijos vienuolyne. 

Tokie pagoniški vaizdiniai neišnyko sulig krikščionybės įsigalėjimu, ir netgi įsitvirtino kalboje. Pavyzdžiui, angliškas „birching“ (plakimas) kyla iš žodžio „birch“ (beržas). Čia netgi užgimė posakis „gauti beržo“, „nuteisti beržui“, tai yra, būti nuplaktam. Panašių analogijų yra ir kitose kalbose. Žodinės plakimo sąsajos su beržu išliko net tada, kai rafinuota žmogaus vaizduotė išrado bizūnus, botagus, kitas plakimo priemones, nors kai kur senojoje gerojoje Anglijoje įstatymas aiškiai apibrėžė, kad baudžiama turi būti tik „beržu“.

Beržinės rykštės plakimui naudotos ir Rusijoje. Čia, kaip ir Lietuvoje, taip pat sutinkamas frazeologizmas „beržinė košė“. „Košė“ todėl, kad vanojant dega užpakalis ar nugara. Nors pagal kitą versiją „košė“ – tai „auklėjančioje“ rankoje sugniaužtos kelios rykštelės.

Rusų folklore bei literatūroje nuolat pabrėžiamas auklėjamasis, net gydomasis „beržinės košės“ poveikis. „Sutvėrė Dievas kvailį, sutvėrė ir beržą“, „beržas suteikia proto“, „pagydyti puikiu vaistu – beržine koše“. Tiesa, oficialiai plakimas, kaip teismo ar kariško tribunolo skirta bausmė, Rusijos imperijoje uždraustas 1903 metais. Tačiau vaikų auklėjimas taikant fizines bausmes paliktas pačių tėvų nuožiūrai.


Rūstusis mokytojas. Piešinys iš 1888 m. laikraščio "Figaro"

Valstybė, išskyrus kraštutinius atvejus, nedrįsdavo kištis į „šventą tėvų pareigą užauginti vaikus dievobaimingais krikščionimis ir dorais žmonėmis“. Griežtai patriarchalinėje to meto visuomenėje tėvas, o po jo ir motina buvo vieninteliai savo vaikų teisėjai. Nors visiškos laisvės, žinoma, nebuvo. Vaikų kankinimas, žalojimas baustas ilgamete katorga.

Mūsų dienomis beržo vytelės plakimui vargu ar dažnai naudojamos. Kadaise jas išstūmė diržas, tad jo „paragavimas“ faktiškai tapo „beržinės košės“ sinonimu. Beje, diržas, kaip „auklėjamoji priemonė“, nėra itin senas dalykas jau vien dėl tos priežasties, kad vytelę plakimui galėjai išsilaužti iš kiekvieno krūmo, o štai geras odinis diržas dar XIX a. pabaigos valstiečiui buvo ganėtinai didelė prabanga.

Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje


1 komentaras:

  1. Aš tai vaikystėj, kadangi beržinės košės negaudavau, bet dažnai būdavau ja pagasdinamas, galvojau, kad čia tikras maistas yra :D ir kai žaisdavau su kareivėliais, pietums jiems duodavau neva tai beržinės košės :D

    AtsakytiPanaikinti