Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis

V. Astafjevas: "Į žmonių gyvybes jiems buvo visiškai nusispjaut!"

Gegužės 9-oji, „Pergalės prieš fašistinę Vokietiją diena“ Sovietų Sąjungoje pradėta triukšmingai švęsti tik nuo 1965 m. Iki tol tai buvo paprastas darbadienis. Nenuostabu. Juk tuometiniams veteranams ji daugiau siejosi su gedulu ir kartėliu, nei su džiaugsmingomis ovacijomis ir trankiais paradais.
Kokia buvo tikroji pergalės kaina? Tai savo laiškuose aprašė garsus rusų rašytojas, Antrojo pasaulinio karo dalyvis Viktoras Astafjevas (1924–2001).

1973 m.
Mūsų brigada buvo ginkluota 1908 m. pavyzdžio haubicomis, į kurias sviedinį reikėjo stumti koja. Dalinys atsidūrė vokiečių puolimo smaigalyje. Iš pradžių mus nušlavė besitraukiantys mūsų pačių pėstininkai, net nespėjome išsikasti apkasų. Paskiau pasipylė vokiečių tankai.
Sugebėjome išsilaikyti kelias valandas, nes prie haubicų darbavosi sibiriečiai, kuriuos ne taip lengva įbauginti. Žinoma, galiausiai mus sudaužė į šipulius. Iš brigados liko pusantro pabūklo ir apie tris šimtus karių iš tūkstančio. Bet tuo metu pro mus prasiveržusius tankus pasitiko rusų artilerija. Vokiečiai buvo sumušti, draugas Trofimenka tapo generolu, gavo dar vieną ordiną, o mano kovos bičiulių kūnai seniausiai užarti ir užsėti kviečiais.


Viktoras Astafjevas 1945 m. 

**
Mūsų brigadai dažnai tekdavo atsidurti pačiuose karščiausiuose taškuose. Ochtyrkos miestą užėmusi 27-ojo armija pasileido pirmyn ir atvėrė savo sparnus. Vokiečiai tuo bematant pasinaudojo ir smogė iš abiejų pusių. Armija, kurią taip gynė pirmyn begalvis generolas Trofimenka, buvo atkirsta.

**
Dniepro placdarmai! Ten buvau sužeistas ir tvirtinu, iki pat mirties tvirtinsiu, kad tiems, kas mus vertė tokiu būdu forsuoti upę, į svetimo žmogaus gyvybę buvo visiškai nusispjaut! Likę kairiajame, nepavojingame krante vėliau šlovino savo „žygdarbius“, įrodinėjo „negailėję gyvybių“. O mes kitoje Dniepro pusėje vos laikėmes siaurame žemės ruoželyje. Alkani, sušalę, be tabako, kankinami utėlių, saujelė šovinių, granatų nėra, kastuvų nėra, daugybė iš kažkur apkasus užplūdusių žiurkių.
Bandžiau parašyti romaną apie Dniepro placdarmą. Bet negaliu. Baisu prisiminti. Netgi dabar baisu, ir širdis stoja, ir galvos skausmai kankina. Galbūt neturiu to vyriškumo rašyti apie viską?


V. Astafjevas (kairėje) karo metais.

1987 m.
Nereikia meluoti sau! Bent jau sau! Jums sunku su manimi sutikti, bet sovietų kariuomenės vadovybė, – pati bailiausia, pati niekšiškiausia, pati bukaprotiškiausia ir visų. Tai ji „nugalėjo“ prarasdama dešimtkart daugiau žmonių nei vokiečiai! Ji nusviedė mūsų tautą į ugnį, – ir Rusijos nebeliko. Visa, kas buvo Rusija, užaugo piktžolėmis. Mūsų tautos likučiai pabėgo į miestus, bet miestiečiais buvę kaimiečiai taip ir netapo.
Kiek praradome žmonių per karą? Baisų įvardinti tikruosius skaičius, tiesa? Juk juos įvardijus vietoj paradinio munduro tektų vilktis atgailautojo maršką ir „pergalės dienos“ progą klauptis Rusijos vidury ant kelių prašant tautos atleidimo už nemokšiškai „laimėtą“ karą, kuriame priešą užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.
Ir iš tiesų. Po vokiečių 6-osios armijos sutriuškinimo priešas mums surengė Charkovo „katilą“, kuriame „išvirė“ šešios (!!!) generolo Vatutino armijos. Į nelaisvę vokiečiai paėmė daugiau nei milijoną šaunių mūsų karių kartu su generolais. Galbūt jums papasakoti, kaip brangusis generolas Kirponosas paliko savo penkias armijas likimo valiai ir atvėrė vokiečiams kelią į Rostovą? Galbūt girdėjote, kad viena Manšteino armija nušlavė visą mūsų Krymą? Ir kaip jis parodė vyriausiam sovietų politrukui Mechliui, kad leisti propagandinę „Pravdą“ yra viena, o sumaniai vadovauti kariuomenei, – visai kas kita? O kaip 1944 m. du pagrindiniai, draugo Žukovo vadovaujami mūsų frontai negalėjo susitvarkyti su viena vokiečių armija, kuri kažkodėl nesileido sunaikinama, dargi sugebėjo užtverti mums kelią į Karpatus?

**
Pažvelkite į redaguotus „Didžiojo Tėvynės karo istorijos“ žemėlapius. Atkreipkite dėmesį į tai, kad septynios aštuonios sovietų kariuomenės judėjimą vaizduojančios raudonos strėlytės atšoka nuo trijų mėlynų. Ir tik nesakykite, kad aš neišmanėlis. Neva vokiečių armijos, korpusai buvo kur kas gausesni. Nemanau, kad 1-ojo vokiečių armija, su kuria visą žiemą negalėjo susitvarkyti du mūsų frontai, buvo skaitlingesnė. Juk aišku, kad vokiečiai mokėjo didžiulį biurokratinį kariuomenės valdymo aparatą sumažinti iki minimumo. Jie mokėjo efektyviai vadovauti. Pas juos buvo sąžiningai, sumaniai dirbantys specialistai. Jų armijoje nebuvo tos mums taip būdingos betvarkės, kuri persekiojo mus iki pat karo pabaigos.


1995 m.
Kare nėra vienos tiesos. Iš vienos pusės – pergalė. Nors ir pasiekta brendant per kraujo marias. Tikrųjų skaičių mums nedrįsta pranešti. Ko gero, 47 milijonai, – pats teisingiausias ir baisiausias skaičius. O ar galėjo būti kitaip? Vokiečių lakūnai sugebėdavo numušti po kelis šimtus rusų lėktuvų, o mūsų Pokryškinas tik du, ir jau didvyris... Kodėl? Vokiečiai atsakydavo, kad tuo metu, kai jie mokėsi skraidyti, sovietų lakūnai klasėje kalė partijos istorijos kursą.

**
Trys milijonai! Beveik visa kadrinė mūsų kariuomenė pateko į nelaisvę 1941-aisiais. 250 tūkstančių alkanų ir beglobių karių klaidžiojo Ukrainoje. Vokiečiai jų net į nelaisvę neėmė, kad nereikėtų maitinti. Vėliau visi tie klajūnai ėmė burtis į gaujas ir pasiskelbė partizanais.

**
Pergalės dienos proga įrašykite plakate: „Buvau keturiskart sužeistas, bet mane žemina, – atsisakė suteikt invalidumą! Gaunu juokingą pensiją. Padėkite man! Aš padėjau jums savo krauju!“. Atsistokite su šiuo plakatu aikštėje ir pamatysite, kad prie jūsų iškart prisistatys milicija.


2000 m.
Gerbiama Svetlana Aleksandrovna! Jau senokai gavau Jūsų knygą, bet perskaityti jos iki galo niekaip nepavykdavo: ligos, silpstantis regėjimas, kitos problemos. Bet tai reikalinga, svarbi knyga. Žinoma, lakstantys su Stalino portretais jokių knygų neskaito ir neskaitys.

**
Aš buvau eilinis kareivis, generolus mačiau tik iš toli. Tik kartą išvydau 1-ojo Ukrainos fronto vadą Konevą ir Georgijų Žukovą. Geriau mano akys niekuomet jų neregėtų.
Pradėjau kariauti Briansko fronte, ir pirmasis lėktuvas, kurį pamačiau numuštą, buvo ne vokiečių, o rusų. Nukrito jis beržynėlyje, netoli mūsų lauko virtuvės. Krito taip, kad piloto žarnos nutįso per visą baltą beržo kamieną. Ir paskiau vis matydavau kaip numušdavo mūsiškius. „Štai ir vėl fricą pamušė“ – šventai meluodavome vieni kitiems.

**
Žinoma, visi karai baigiasi. Bet kaip nebijojo Rusijos sostą užgrobęs Šėtonas, kad visi maršalai ir generolai susivienys prieš jį? O juk už jų stovėjo apvogta, vargana liaudis. Pagaliau ji pamatė, kad Europoje mes gyvename ne geriau, o blogiau už visus. 
Kažkas pakuždėjo Šėtonui, kad jam tai gali baigtis bloguoju, todėl jis visus tuos, kas karo metu gelbėjo jo kailį, sugrūdo į lagerius. Jie niekur nedingo. Visi jie guli kažkur amžinojo įšalo žemėje.
Žemai Jums lenkiuosi. Jūsų V. Astafjevas.


parengė Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje

1 komentaras: