Gegužės 9-oji, „Pergalės prieš
fašistinę Vokietiją diena“ Sovietų Sąjungoje pradėta
triukšmingai švęsti tik nuo 1965 m. Iki tol tai buvo paprastas
darbadienis. Nenuostabu. Juk tuometiniams veteranams ji daugiau
siejosi su gedulu ir kartėliu, nei su džiaugsmingomis ovacijomis ir
trankiais paradais.
Kokia buvo tikroji pergalės kaina? Tai
savo laiškuose aprašė garsus rusų rašytojas, Antrojo pasaulinio
karo dalyvis Viktoras Astafjevas (1924–2001).
Mūsų brigada buvo ginkluota 1908 m.
pavyzdžio haubicomis, į kurias sviedinį reikėjo stumti koja.
Dalinys atsidūrė vokiečių puolimo smaigalyje. Iš pradžių mus
nušlavė besitraukiantys mūsų pačių pėstininkai, net nespėjome
išsikasti apkasų. Paskiau pasipylė vokiečių tankai.
Sugebėjome išsilaikyti kelias
valandas, nes prie haubicų darbavosi sibiriečiai, kuriuos ne taip
lengva įbauginti. Žinoma, galiausiai mus sudaužė į šipulius. Iš
brigados liko pusantro pabūklo ir apie tris šimtus karių iš
tūkstančio. Bet tuo metu pro mus prasiveržusius tankus pasitiko
rusų artilerija. Vokiečiai buvo sumušti, draugas Trofimenka tapo
generolu, gavo dar vieną ordiną, o mano kovos bičiulių kūnai
seniausiai užarti ir užsėti kviečiais.
Viktoras Astafjevas 1945 m.
**
Mūsų brigadai dažnai tekdavo
atsidurti pačiuose karščiausiuose taškuose. Ochtyrkos miestą
užėmusi 27-ojo armija pasileido pirmyn ir atvėrė savo sparnus.
Vokiečiai tuo bematant pasinaudojo ir smogė iš abiejų pusių.
Armija, kurią taip gynė pirmyn begalvis generolas Trofimenka, buvo
atkirsta.
**
Dniepro placdarmai! Ten buvau sužeistas
ir tvirtinu, iki pat mirties tvirtinsiu, kad tiems, kas mus vertė
tokiu būdu forsuoti upę, į svetimo žmogaus gyvybę buvo visiškai
nusispjaut! Likę kairiajame, nepavojingame krante vėliau šlovino
savo „žygdarbius“, įrodinėjo „negailėję gyvybių“. O mes
kitoje Dniepro pusėje vos laikėmes siaurame žemės ruoželyje.
Alkani, sušalę, be tabako, kankinami utėlių, saujelė šovinių,
granatų nėra, kastuvų nėra, daugybė iš kažkur apkasus
užplūdusių žiurkių.
Bandžiau parašyti romaną apie
Dniepro placdarmą. Bet negaliu. Baisu prisiminti. Netgi dabar baisu,
ir širdis stoja, ir galvos skausmai kankina. Galbūt neturiu to
vyriškumo rašyti apie viską?
V. Astafjevas (kairėje) karo metais.
1987 m.
Nereikia meluoti sau! Bent jau sau!
Jums sunku su manimi sutikti, bet sovietų kariuomenės vadovybė, –
pati bailiausia, pati niekšiškiausia, pati bukaprotiškiausia ir
visų. Tai ji „nugalėjo“ prarasdama dešimtkart daugiau žmonių
nei vokiečiai! Ji nusviedė mūsų tautą į ugnį, – ir Rusijos
nebeliko. Visa, kas buvo Rusija, užaugo piktžolėmis. Mūsų tautos
likučiai pabėgo į miestus, bet miestiečiais buvę kaimiečiai
taip ir netapo.
Kiek praradome žmonių per karą?
Baisų įvardinti tikruosius skaičius, tiesa? Juk juos įvardijus
vietoj paradinio munduro tektų vilktis atgailautojo maršką ir
„pergalės dienos“ progą klauptis Rusijos vidury ant kelių
prašant tautos atleidimo už nemokšiškai „laimėtą“ karą,
kuriame priešą užvertė lavonais, paskandino rusų kraujyje.
Ir iš tiesų. Po
vokiečių 6-osios armijos sutriuškinimo priešas mums surengė
Charkovo „katilą“, kuriame „išvirė“ šešios (!!!)
generolo Vatutino armijos. Į nelaisvę vokiečiai paėmė daugiau
nei milijoną šaunių mūsų karių kartu su generolais. Galbūt
jums papasakoti, kaip brangusis generolas Kirponosas paliko savo
penkias armijas likimo valiai ir atvėrė vokiečiams kelią į
Rostovą? Galbūt girdėjote, kad viena Manšteino armija
nušlavė visą mūsų Krymą? Ir kaip jis parodė vyriausiam sovietų
politrukui Mechliui, kad leisti propagandinę „Pravdą“ yra
viena, o sumaniai vadovauti kariuomenei, – visai kas kita? O kaip
1944 m. du pagrindiniai, draugo Žukovo vadovaujami mūsų frontai
negalėjo susitvarkyti su viena vokiečių armija, kuri kažkodėl
nesileido sunaikinama, dargi sugebėjo užtverti mums kelią į
Karpatus?
**
Pažvelkite į redaguotus „Didžiojo
Tėvynės karo istorijos“ žemėlapius. Atkreipkite dėmesį į
tai, kad septynios aštuonios sovietų kariuomenės judėjimą
vaizduojančios raudonos strėlytės atšoka nuo trijų mėlynų. Ir
tik nesakykite, kad aš neišmanėlis. Neva vokiečių armijos,
korpusai buvo kur kas gausesni. Nemanau, kad 1-ojo vokiečių armija,
su kuria visą žiemą negalėjo susitvarkyti du mūsų frontai, buvo
skaitlingesnė. Juk aišku, kad vokiečiai mokėjo didžiulį
biurokratinį kariuomenės valdymo aparatą sumažinti iki minimumo.
Jie mokėjo efektyviai vadovauti. Pas juos buvo sąžiningai,
sumaniai dirbantys specialistai. Jų armijoje nebuvo tos mums taip
būdingos betvarkės, kuri persekiojo mus iki pat karo pabaigos.
1995 m.
Kare nėra vienos tiesos. Iš vienos
pusės – pergalė. Nors ir pasiekta brendant per kraujo marias.
Tikrųjų skaičių mums nedrįsta pranešti. Ko gero, 47 milijonai,
– pats teisingiausias ir baisiausias skaičius. O ar galėjo būti
kitaip? Vokiečių lakūnai sugebėdavo numušti po kelis šimtus
rusų lėktuvų, o mūsų Pokryškinas tik du, ir jau didvyris...
Kodėl? Vokiečiai atsakydavo, kad tuo metu, kai jie mokėsi
skraidyti, sovietų lakūnai klasėje kalė partijos istorijos kursą.
**
Trys milijonai! Beveik visa kadrinė
mūsų kariuomenė pateko į nelaisvę 1941-aisiais. 250 tūkstančių
alkanų ir beglobių karių klaidžiojo Ukrainoje. Vokiečiai jų net
į nelaisvę neėmė, kad nereikėtų maitinti. Vėliau visi tie
klajūnai ėmė burtis į gaujas ir pasiskelbė partizanais.
**
Pergalės dienos proga įrašykite
plakate: „Buvau keturiskart sužeistas, bet mane žemina, –
atsisakė suteikt invalidumą! Gaunu juokingą
pensiją. Padėkite man! Aš padėjau jums savo krauju!“.
Atsistokite su šiuo plakatu aikštėje ir pamatysite, kad prie jūsų
iškart prisistatys milicija.
2000 m.
Gerbiama Svetlana Aleksandrovna! Jau
senokai gavau Jūsų knygą, bet perskaityti jos iki galo niekaip
nepavykdavo: ligos, silpstantis regėjimas, kitos problemos. Bet tai
reikalinga, svarbi knyga. Žinoma, lakstantys su Stalino portretais
jokių knygų neskaito ir neskaitys.
**
Aš buvau eilinis kareivis, generolus
mačiau tik iš toli. Tik kartą išvydau 1-ojo Ukrainos fronto vadą
Konevą ir Georgijų Žukovą. Geriau mano akys niekuomet jų
neregėtų.
Pradėjau kariauti Briansko fronte, ir
pirmasis lėktuvas, kurį pamačiau numuštą, buvo ne vokiečių, o
rusų. Nukrito jis beržynėlyje, netoli mūsų lauko virtuvės.
Krito taip, kad piloto žarnos nutįso per visą baltą beržo
kamieną. Ir paskiau vis matydavau kaip numušdavo mūsiškius. „Štai
ir vėl fricą pamušė“ – šventai meluodavome vieni kitiems.
**
Žinoma, visi karai baigiasi. Bet kaip
nebijojo Rusijos sostą užgrobęs Šėtonas, kad visi maršalai ir
generolai susivienys prieš jį? O juk už jų stovėjo apvogta,
vargana liaudis. Pagaliau ji pamatė, kad Europoje mes gyvename ne
geriau, o blogiau už visus.
Kažkas pakuždėjo Šėtonui, kad jam
tai gali baigtis bloguoju, todėl jis visus tuos, kas karo metu
gelbėjo jo kailį, sugrūdo į lagerius. Jie niekur nedingo. Visi
jie guli kažkur amžinojo įšalo žemėje.
Žemai Jums lenkiuosi. Jūsų V.
Astafjevas.
parengė Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas svetainėje
Sveiki, ar yra jo knyga išleista šių laiškų?
AtsakytiPanaikintiSveiki,
AtsakytiPanaikintiRašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
Mano geriausi linkėjimai