Vargu ar pasaulis būtų
sužinojęs apie Šiaurės Vokietijoje, Baltijos pajūryje esančią
Penemiundę, jei 1937 m. šios Uzedomo saloje esančios vietovės,
kaip poligono raketų bandymams, nebūtų pasirinkusi Trečiojo
reicho karo aviacijos vadovybė.
Mokslinis centras su prie
jo esančiu bandymų lauku užėmė 25 kvadratinių kilometrų
teritoriją, produktyviausiu laikotarpiu čia dirbo apie 15 tūkst.
žmonių, iš kurių keletas tūkstančių – koncentracijos
stovyklų kaliniai. Taip buvęs nuostabaus gamtos grožio kurortas,
kuri kadaise mėgo Prūsijos karaliai, tapo viena labiausiai
įslaptintų karinių bazių. Įsikūrus mokslinius laipsnius
turintiems kariškiams Penemiundė pasikeitė neatpažįstamai.
Penemiundės mokslinio
centro raketų programai vadovavo Pirmojo pasaulinio karo veteranas,
inžinierius ir išradėjas, sunkiosios raketų pramonės
specialistas Walteris Dornbergeris. Ties raketų kūrimu Vokietijos
kariuomenėje jis dirbo dar prieš naciams atsiduriant valdžioje ir
jau tada svajojo apie būsimus kosmoso užkariavimus.
V-2 raketos bandymai Penemiundės poligone. 1943 m.
W.Dornbergeris subūrė
perspektyvių mokslininkų būrį, domėjosi raketų kūrimo
patirtimi visame pasaulyje, daug eksperimentavo. 1932 m. prie
W.Dornbergerio komandos prisijungė iš kilmingos šeimos kilęs
jaunuolis Werneris von Braunas. Pastarąjį taip pat viliojo kosmoso
toliai ir skystuoju kuru varomų raketų gamyba.
Įsteigus Penemiundės
centrą mokslininkai persikėlė dirbti į jį. Netrukus W.von
Braunas tapo techniniu centro direktoriumi, o W.Dornbergeris
ėmė vadovauti raketų programai. Patį Penemiundės centrą
sudarė devyni moksliniai skyriai: aerobalistikos, aerodinamikos,
žaliavų, gamybos, būsimųjų projektų... Poligone įsteigtos
bandymų laboratorijos, išdygo galybė statinių.
Raketa bandymų poligone
Žinoma, taikaus kosmoso
užkariavimo planus teko atidėti neapibrėžtai ateičiai: kariškius
domino kovinės raketų panaudojimo galimybės. Juk šalis, pirmoji
sukūrusi dideliu nuotoliu veikiantį, priešus šluojantį ginklą,
atitrūks nuo visų konkurentų toli į priekį ir bus faktiškai
nenugalima. Karo atveju mirtį sėjančios, nežinia iš kur
atskriejusios raketos lenkams, prancūzams, rusams ar anglams turėjo
tapti nemaloniu vokišku siurprizu. Nepaisant kruopštaus
darbo, mokslininkų viltims ilgai nebuvo lemta išsipildyti. Fiureris
labai atsargiai vertino visas naujoves, ypač jei perspektyvos nėra
aiškios, o galutinė vizija gana miglota. Sėkmingam Penemiundės
centro darbui reikėjo daug lėšų, kantrybės ir laiko, o Hitleris,
įpratęs reikalauti rezultatų tuoj pat, labiau pasitikėjo tankais
ir lėktuvais.
Taigi W.Dornbergeriui
ir W.von Braunui, užuot ramiai tobulinę savo išradimus,
turėjo nuožmiai kovoti dėl finansavimo, įveikti galybę kitų
trukdžių. Ir tik įpusėjus Antrajam pasauliniam karui,
1942-aisiais, kai fiureriui asmeniškai pademonstruoti sėkmingi
pirmosios balistinės raketos A4 paleidimo kadrai, jis susidomėjo
naujuoju projektu. Patobulinta A4 virto žymiąją V2 (Fau-2).
Tačiau 1943 m.
informacija apie paslaptingo ginklo kūrimą Penemiundiuje nutekėjo
britams. Slapto poligono brėžinius perdavė stovykloje dirbą
lenkai. Ir nors nieko konkretaus apie pačias raketas taip ir
nesužinota, Londone susirūpinta ne juokais.
Britų karo aviacijos padarytos Penemiundės poligono oro nuotraukos.
Tų pačių metų
rugpjūčio 17 d. britų karo aviacija bombardavo Penemiundę.
Nakties operacija pavadinta „Hidra“. Poligoną atakavo beveik 600
bombonešių „Avro Lancaster“ ir „Handley Page Halifax“, ant
įslaptintos bazės numesta tūkstančiai tonų padegamųjų bombų.
Vokiečių
priešlėktuvinės gynybos pajėgų atremti atakai nepakako. Nors
keliasdešimt priešo lėktuvų vis dėlto buvo numušta,
Penemiundės priešlėktuvinės gynybos vadas nusižudė.
Bombardavimų metu žuvo daugiau nei 700 žmonių, tarp kurių buvo
nemažai aukšto lygio specialistų. Pavyzdžiui, antskrydžio metu
nacių raketų pramonė prarado variklių genijų Walterį Thielį,
žuvo ir keli šimtai ne savo valia Penemiundėje plušusių
koncentracijos stovyklos kalinių. Netrukus Hitleris prisipažino
klydęs, kad tiek metų ignoravo raketų kūrimo darbus.
Pats poligonas, nors ir
smarkiai nukentėjo, nebuvo visiškai sugriautas. Teigiama, kad britų
antskrydis pristabdė masinę raketos V2 gamybą bei kitus
vokiečių projektus mažiausiai pusei metų. Po britų atakos
nuspręsta, kad Baltijos pakrantėje esanti Penemiundė sunkiai
apginama, todėl raketų gamyba didžiąją dalimi perkelta į
Vokietijos gilumą. Viena iš tokių bazių įsikūrė kalnų masyve
prie Nordhauzeno, o Lenkijoje prie Dembicos įkurtas rezervinis
raketų poligonas. Tiesa, tam tikri darbai ir toliau
vyko Penemiundėje.
Naujos kartos ginklas –
raketos V2 – netrukus pasitelktos Londonui atakuoti, tačiau jokios
įtakos karo eigai fiurerio „keršto ginklas“ nepadarė. V2
sukurtos palyginti vėlai, kiekviena raketa kainavo didžiulius
pinigus, tai buvo labiau psichologinis ginklas nei alternatyva
galingus bombų užtaisus skraidinantiems bombonešiams. Naciams
tiesiog pritrūko laiko, kad ištobulintų savo išradimus,
paverstų raketas tiksliu, išties triuškinančiu ginklu.
Griuvėsiai Londone po raketos V-2 pataikymo
Paskutinė raketa
Penemiundės poligone paleista 1945 m. vasarį, o gegužės 5 d.
vietovę užėmė majoro A.Vavilovo vadovaujamas sovietų padalinys.
Savo pranešime Kremliui raudonarmiečių vadai teigė, kad
besitraukiantys vokiečiai beveik visiškai sunaikino visus
Penemiundės bazės statinius. Nepaisant to, viskas kruopščiai
ištirta, ataskaitos siųstos į Maskvą.
Žlugus Trečiajam
reichui raketų genijai Werneris von Braunas ir Walteris Dornbergeris
pasidavė Vakarų sąjungininkams. Pirmasis tapo amerikiečių
kosminės programos tėvu, antrasis – JAV gynybos ministro patarėju
ir vienu iš priešraketinės gynybos pionierių. Pokario metais
iškilūs Vokietijos protai dirbo tiek Vakarų šalyse, tiek Sovietų
Sąjungoje – skirtingose, tarpusavy konkuruojančiose stovyklose.
Vokiška mokykla dar ilgai po karo vertinta kaip neturinti sau lygių.
Trečiojo reicho raketų kūrėjai W. Dornbergeris (kairėje) ir W. von Braunas amerikiečių nelaisvėje.
Besidomintieji
Penemiundės mokslinės bazės ir poligono istorija dažnai užduoda
klausimą: kas būtų, jei Hitleris būtų atkreipęs tinkamą
dėmesį į raketų gamybą ne įpusėjus karui, o vos pradėjęs
vadovauti šaliai? Ar iš pat pradžių gaudami deramą paramą
vokiečių mokslininkai būtų sugebėję padovanoti fiureriui
visiškai naują, galutinai ištobulintą pasaulyje analogų
neturintį ginklą?
Neretai girdimi
tvirtinimai, kad karo pabaigoje naciai buvo tik per kelis žingsnius
nuo kito išradimo – branduolinio ginklo, o tada jau pasaulio
istorija, ko gero, būtų susiklosčiusi visiškai kitaip. Juk ne
veltui po karo W. Dornbergeris prasitarė, kad būtent jie,
nacistinės Vokietijos mokslininkai, pravėrė duris į ateitį, nors
pasauliniame kare jų šalis pralaimėjo.
Šiandien buvusio itin
slapto Penemiundės poligono vietoje veikia nedidelis muziejus.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje
Sveiki,
AtsakytiPanaikintiRašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
Mano geriausi linkėjimai