Penemiundė. Raketų genijų vartai į ateitį

Vargu ar pasaulis būtų sužinojęs apie Šiaurės Vokietijoje, Baltijos pajūryje esančią Penemiundę, jei 1937 m. šios Uzedomo saloje esančios vietovės, kaip poligono raketų bandymams, nebūtų pasirinkusi Trečiojo reicho karo aviacijos vadovybė.

Mokslinis centras su prie jo esančiu bandymų lauku užėmė 25 kvadratinių kilometrų teritoriją, produktyviausiu laikotarpiu čia dirbo apie 15 tūkst. žmonių, iš kurių keletas tūkstančių – koncentracijos stovyklų kaliniai. Taip buvęs nuostabaus gamtos grožio kurortas, kuri kadaise mėgo Prūsijos karaliai, tapo viena labiausiai įslaptintų karinių bazių. Įsikūrus mokslinius laipsnius turintiems kariškiams Penemiundė pasikeitė neatpažįstamai.

Penemiundės mokslinio centro raketų programai vadovavo Pirmojo pasaulinio karo veteranas, inžinierius ir išradėjas, sunkiosios raketų pramonės specialistas Walteris Dornbergeris. Ties raketų kūrimu Vokietijos kariuomenėje jis dirbo dar prieš naciams atsiduriant valdžioje ir jau tada svajojo apie būsimus kosmoso užkariavimus.

V-2 raketos bandymai Penemiundės poligone. 1943 m. 

W.Dornbergeris subūrė perspektyvių mokslininkų būrį, domėjosi raketų kūrimo patirtimi visame pasaulyje, daug eksperimentavo. 1932 m. prie W.Dornbergerio komandos prisijungė iš kilmingos šeimos kilęs jaunuolis Werneris von Braunas. Pastarąjį taip pat viliojo kosmoso toliai ir skystuoju kuru varomų raketų gamyba. 

Įsteigus Penemiundės centrą mokslininkai persikėlė dirbti į jį. Netrukus W.von Braunas tapo techniniu centro direktoriumi, o W.Dornbergeris ėmė vadovauti raketų programai. Patį Penemiundės centrą sudarė devyni moksliniai skyriai: aerobalistikos, aerodinamikos, žaliavų, gamybos, būsimųjų projektų... Poligone įsteigtos bandymų laboratorijos, išdygo galybė statinių. 

Raketa bandymų poligone

Žinoma, taikaus kosmoso užkariavimo planus teko atidėti neapibrėžtai ateičiai: kariškius domino kovinės raketų panaudojimo galimybės. Juk šalis, pirmoji sukūrusi dideliu nuotoliu veikiantį, priešus šluojantį ginklą, atitrūks nuo visų konkurentų toli į priekį ir bus faktiškai nenugalima. Karo atveju mirtį sėjančios, nežinia iš kur atskriejusios raketos lenkams, prancūzams, rusams ar anglams turėjo tapti nemaloniu vokišku siurprizu.  Nepaisant kruopštaus darbo, mokslininkų viltims ilgai nebuvo lemta išsipildyti. Fiureris labai atsargiai vertino visas naujoves, ypač jei perspektyvos nėra aiškios, o galutinė vizija gana miglota. Sėkmingam Penemiundės centro darbui reikėjo daug lėšų, kantrybės ir laiko, o Hitleris, įpratęs reikalauti rezultatų tuoj pat, labiau pasitikėjo tankais ir lėktuvais.

Taigi W.Dornbergeriui ir W.von Braunui, užuot ramiai tobulinę savo išradimus, turėjo nuožmiai kovoti dėl finansavimo, įveikti galybę kitų trukdžių. Ir tik įpusėjus Antrajam pasauliniam karui, 1942-aisiais, kai fiureriui asmeniškai pademonstruoti sėkmingi pirmosios balistinės raketos A4 paleidimo kadrai, jis susidomėjo naujuoju projektu. Patobulinta A4 virto žymiąją V2 (Fau-2).

Tačiau 1943 m. informacija apie paslaptingo ginklo kūrimą Penemiundiuje nutekėjo britams. Slapto poligono brėžinius perdavė stovykloje dirbą lenkai. Ir nors nieko konkretaus apie pačias raketas taip ir nesužinota, Londone susirūpinta ne juokais. 

Britų karo aviacijos padarytos Penemiundės poligono oro nuotraukos. 

Tų pačių metų rugpjūčio 17 d. britų karo aviacija bombardavo Penemiundę. Nakties operacija pavadinta „Hidra“. Poligoną atakavo beveik 600 bombonešių „Avro Lancaster“ ir „Handley Page Halifax“, ant įslaptintos bazės numesta tūkstančiai tonų padegamųjų bombų.

Vokiečių priešlėktuvinės gynybos pajėgų atremti atakai nepakako. Nors keliasdešimt priešo lėktuvų vis dėlto buvo numušta, Penemiundės priešlėktuvinės gynybos vadas nusižudė. Bombardavimų metu žuvo daugiau nei 700 žmonių, tarp kurių buvo nemažai aukšto lygio specialistų. Pavyzdžiui, antskrydžio metu nacių raketų pramonė prarado variklių genijų Walterį Thielį, žuvo ir keli šimtai ne savo valia Penemiundėje plušusių koncentracijos stovyklos kalinių. Netrukus Hitleris prisipažino klydęs, kad tiek metų ignoravo raketų kūrimo darbus.

Pats poligonas, nors ir smarkiai nukentėjo, nebuvo visiškai sugriautas. Teigiama, kad britų antskrydis pristabdė masinę raketos V2 gamybą bei kitus vokiečių projektus mažiausiai pusei metų. Po britų atakos nuspręsta, kad Baltijos pakrantėje esanti Penemiundė sunkiai apginama, todėl raketų gamyba didžiąją dalimi perkelta į Vokietijos gilumą. Viena iš tokių bazių įsikūrė kalnų masyve prie Nordhauzeno, o Lenkijoje prie Dembicos įkurtas rezervinis raketų poligonas. Tiesa, tam tikri darbai ir toliau vyko Penemiundėje.

Naujos kartos ginklas – raketos V2 – netrukus pasitelktos Londonui atakuoti, tačiau jokios įtakos karo eigai fiurerio „keršto ginklas“ nepadarė. V2 sukurtos palyginti vėlai, kiekviena raketa kainavo didžiulius pinigus, tai buvo labiau psichologinis ginklas nei alternatyva galingus bombų užtaisus skraidinantiems bombonešiams. Naciams tiesiog pritrūko laiko, kad ištobulintų savo išradimus, paverstų raketas tiksliu, išties triuškinančiu ginklu.

Griuvėsiai Londone po raketos V-2 pataikymo

Paskutinė raketa Penemiundės poligone paleista 1945 m. vasarį, o gegužės 5 d. vietovę užėmė majoro A.Vavilovo vadovaujamas sovietų padalinys. Savo pranešime Kremliui raudonarmiečių vadai teigė, kad besitraukiantys vokiečiai beveik visiškai sunaikino visus Penemiundės bazės statinius. Nepaisant to, viskas kruopščiai ištirta, ataskaitos siųstos į Maskvą.

Žlugus Trečiajam reichui raketų genijai Werneris von Braunas ir Walteris Dornbergeris pasidavė Vakarų sąjungininkams. Pirmasis tapo amerikiečių kosminės programos tėvu, antrasis – JAV gynybos ministro patarėju ir vienu iš priešraketinės gynybos pionierių. Pokario metais iškilūs Vokietijos protai dirbo tiek Vakarų šalyse, tiek Sovietų Sąjungoje – skirtingose, tarpusavy konkuruojančiose stovyklose. Vokiška mokykla dar ilgai po karo vertinta kaip neturinti sau lygių.

Trečiojo reicho raketų kūrėjai W. Dornbergeris (kairėje) ir W. von Braunas amerikiečių nelaisvėje.

Besidomintieji Penemiundės mokslinės bazės ir poligono istorija dažnai užduoda klausimą: kas būtų, jei Hitleris būtų atkreipęs tinkamą dėmesį į raketų gamybą ne įpusėjus karui, o vos pradėjęs vadovauti šaliai? Ar iš pat pradžių gaudami deramą paramą vokiečių mokslininkai būtų sugebėję padovanoti fiureriui visiškai naują, galutinai ištobulintą pasaulyje analogų neturintį ginklą?

Neretai girdimi tvirtinimai, kad karo pabaigoje naciai buvo tik per kelis žingsnius nuo kito išradimo – branduolinio ginklo, o tada jau pasaulio istorija, ko gero, būtų susiklosčiusi visiškai kitaip. Juk ne veltui po karo W. Dornbergeris prasitarė, kad būtent jie, nacistinės Vokietijos mokslininkai, pravėrė duris į ateitį, nors pasauliniame kare jų šalis pralaimėjo.

Šiandien buvusio itin slapto Penemiundės poligono vietoje veikia nedidelis muziejus.

Vitalijus Michalovskis

publikuota Lrytas puslapyje