Subjektyvus tinklaraštis apie tai, kas sudomina...

2017 m. lapkričio 8 d., trečiadienis

Kaip bolševikai Kremlių griovė

1917 m. bolševikų įvykdytas Spalio perversmas, kuris pagal naująjį stilių įvyko pirmojoje lapkričio pusėje, paprastai siejamas su įvykiais Petrograde – tuometinės Rusijos sostinėje, kur Vladimiro Lenino vadovaujami ginkluoti „revoliucionieriai“ užgrobė visus svarbius objektus, tame tarpe ir Žiemos rūmus, beveik nesutikdami nė menkiausio pasipriešinimo. Tačiau Rusija – tai ne tik Petrogradas, todėl dėl valdžios teko kovoti ir kituose miestuose. Ir čia pasirodė, kad Maskva nėra toks jau lengvas kąsnis. 

Gyventojų nuotaikos dviejuose didžiuosiuose Rusijos miestuose bolševikų perversmo išvakarėse gerokai skyrėsi. Jei „proletariškame“ uostamiestyje – Petrograde, bolševikai turėjo nemažai rėmėjų, tai nuo seno „pirklių miestu“ vadinamoje Maskvoje Lenino gerbėjų pozicijos buvo kur kas silpnesnės. Čia bolševikams simpatizavo daugiausia miesto pakraščių, kur buvo įsikūrusios didelės gamyklos, gyventojai, tuo tarpu labiau pasiturintys centrinės dalies miestiečiai, daugiausia Maskvos senbuviai, didelės pagarbos raudoniesiems ekstremistams nejuto.


Ginkluoti bolševikų šalininkai Maskvos gatvėse


Antibolševikiškai nusiteikę junkeriai ir barikada.

Prasidėjus neramumams Petrograde vietos bolševikų vadas Viktoras Noginas neskubėdamas laukė kaip pakryps įvykiai, ir tik gavęs žinių, kad „viskas pagal planą“, lapkričio 7 d. (spalio 25 d. pagal senąjį kalendorių) pakėlė savo vadovaujama „revoliucinį komitetą“ į kovą prieš „buržujų režimą“. Ginkluoti raudonieji smogikai užėmė paštą, bolševikus rėmę kariai įsikūrė Kremliuje. Prieš perversmininkus stojo naujai susiformavęs, iš įvairių partijų narių sudarytas Visuomenės saugumo komitetas su miesto galva Vadimu Rudniovu ir Maskvos karinės apygardos viršininku Konstantinu Riabcevu priešakyje. Bolševikams bandant pulti Miesto dūmos pastatą, kuriame buvo įsikūręs Visuomenės saugumo komitetas, atkirti jiems davė junkeriai – karo mokyklos auklėtiniai. Beje, smogiamąjį Maskvos bolševikų kumštį sudarė už atsisakymą kautis prieš vokiečius Daugpilyje, o paskiau Maskvos Butyrkų kalėjime kalinti dezertyrai, kurie paleisti vos kelios savaitės prieš bolševikų perversmą. 


 Maskvos Dūmos pastatas po bolševikų apšaudymo 


Apšaudytas pastatas centrinėje Maksvos dalyje. 

Netrukus dvi junkerių kuopos įžengė ir į bolševikų kontroliuojamą Kremlių. „Revoliucionieriai“ paskelbė pasiduosiantys, bet čia įvyko nenumatytas, iki šiol paslapties šydu gaubimas įvykis.

Pagal vėlesnę sovietų istorikų versiją, junkeriai atvėrė ugnį į Kremliuje ginklus sudėjusius bolševikus. Antisovietinių istorikų teigimu, kai kurie nepanorę pasiduoti perversmininkų būreliai pirmi pradėjo šaudyti į atėjusius juos nuginkluoti junkerius, kuo išprovokavo intensyvią atsakomąją kulkosvaidžių ugnį nesirenkant taikinių. Kas iš tiesų kaltas dėl šio kruvinojo incidento, per kurį žuvo iki dešimties junkerių ir apie du šimtus „raudonųjų“, – nežinia, tačiau įvykiu sumaniau pasinaudojo bolševikai. Po lemtingų šūvių Kremliuje jiems pavyko patraukti į savo pusę daugybę abejojančių „proletarų“ ir įvairiose Maskvos vietose užvirė įnirtingi gatvių mūšiai. „Kovotojams už darbo žmonių laimę“ simpatizavę kareiviai netgi atvilko artilerijos pabūklus. Išskirti tarpusavy besikaunančias puses pagal amžių ar profesijas gana sudėtinga. Ir vienoje, ir kitoje pusėje kovojo studentai, darbininkai, kareiviai, o ne „vargšai prieš turtinguosius“, kaip vėliau nuolat tvirtino sovietų propaganda. 


Kremlių apšaudanti bolševikų artilerija.


Kremlių nuo bolševikų ginantys junkeriai.

Lapkričio 11 d. (spalio 29 d.) vakare „revoliucionierių“ artilerija nuo artimiausių kalvų pradėjo apšaudyti Kremlių, kuriame įsitvirtino „išnaudotojams“ ištikimi junkeriai. Nukentėjo Kremliaus teritorijoje buvę Mažieji Nikolajaus rūmai ir šventais laikyti Spaso bokšto vartai, kiti statiniai. Tiesa, tą pačią naktį lyg ir susitarta dėl paliaubų, bet bolševikai jas sulaužė, tad kitą dieną Kremliaus apšaudymas vėl atnaujintas. 


Vienas iš Kremliaus bokštų su artilerijos ugnies sunaikinta viršūne. 


Apšaudyti pastatai Maskvos Kremliaus viduje.

Apgriauta Ivano Didžiojo varpinė, Uspenskio ir Kristaus prisikėlimo soborai, kai kurie bokštai ir Kremliaus sienos, artilerijos ugnimi sunaikinti virš vartų kabėję šventųjų paveikslai. Toks bolševikų elgesys papiktino ne tik dvasininkiją, bet daugelį tikinčių maskviečių. Juk Kremliui daugybę amžių teikta ne tik politinė, bet ir sakralinė reikšmė. Nepaisant to, kad čia viešpataudavo gailestingumu nepasižymėję Maskvos valdovai, pats Kremlius, su savo cerkvėmis ir ikonomis, laikytas šventu. Liaudyje pradėjo sklisti antisemitinės kalbos esą Leninas, Trockis bei „kiti raudonieji žydai“ tyčia įsakę taikyti į kiekvienam stačiatikiui šventus simbolius. Kai kurie bolševikai lyg ir bandė protestuoti prieš Kremliaus griovimą, bet, matyt, nelabai aktyviai. Kai senas V. Lenino bendražygis Anatolijus Lunačiarskis, pirmasis sovietų švietimo liaudies komisaras, viešai pasipiktino „liaudies paveldo“ niokojimu, V. Uljanovas jam atrėžė, kad nereikėtų gailėtis atskirų statinių kai kalbama apie tobulą grožį žemėje sukursiančią visuomeninę santvarką. 


Kremliuje buvęs Čiūdo vienuolynas po apšaudymo. Vėliau bolševikų nugriautas.



Vieni iš apšaudytų Kremliaus vartų ir prie jų besibūriuojantis maskviečių būrelis. 


Tie patys vartai.


Nukentėjęs senovinis Spaso bokšto laikrodis. 


Sviedinių skeveldrų pataikymų į šventųjų atvaizdus, žymės. Apačioje stovi bolševikų sargybinis. 

Pačiame apšaudymo įkarštyje pro Kremliaus vartus išėjo šventųjų paveikslais ir bažnytinėmis vėliavomis nešina dvasininkų procesija. Jie traukė pas bolševikui vadus, prašyti nutraukti brolžudišką kraujo praliejimą. Tai buvo drąsus, bet nieko nelėmęs žingsnis. Naktį į lapkričio 15-ąją (lapkričio 2 d.) Kremliuje įsitvirtinę, vis labiau spaudžiami junkeriai sutiko nusiginkluoti, o maždaug po paros Maskvoje užgeso paskutiniai pasipriešinimo bolševikams židiniai. Netrukus „revoliucionieriai“ Leninui ir jo kompanijai pranešė, kad visa Maskva priklauso jiems. 


 Bolševikų įsiveržimas į Kremlių pro Tverės vartus.  Konstantino Jono pav.

Bolševikai nesugalvojo nieko geresnio, kaip savo žuvusius palaidoti prie Kremliaus sienos. Po Lenino mirties čia iškils mauzoliejus, o paskiau atguls ir visų „ypač nusipelniusiųjų“ kūnai. Maskvos mūšiuose kritę bolševikų priešininkai palaidoti Broliškose kapinėse. Procesiją lydėjo daugiatūkstantinė minia, žmonės klaupėsi ant kelių ir giedojo šventas giesmes. 


Bolševikai laidoja savus prie Kremliaus sienos. 


Kovose prieš bolševikus žuvusių junkerių laidotuvės

1918-1920 m. kapinių teritorijoje bolševikai šaudė savo aukas, o 1932 m. jos sulygintos su žeme įrengiant parką. 


Vienas iš siūlytų memorialinės lentos eskizų, siekiant įamžinti nuo bolševikų Kremlių gynusių junkerių atminimą.


Vitalijus Michalovskis

**
Taip pat skaitykite:

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą