Vilniaus
Gedimino prospektas - viena svarbiausių ir žinomiausių Lietuvos
sostinės gatvių. Prasidedanti ties Katedros aikšte ir
besibaigianti sulyg senuoju XIX a. pradžios statybos Žvėryno
tiltu, beveik dviejų kilometrų ilgio miesto magistralė.
Gedimino prospektas pradėjo formuotis
pirmojoje XIX a. pusėje, nors kryptis nuo Katedros Žvėryno link
tuomet daug kam galėjusi atrodyti neitin perspektyvi.
Jeigu
pažiūrėtume į 1840-ųjų Vilniaus planą, tai už Tilto gatve
pasiekiamos šv. Jurgio aikštės (dabar tai Vinco Kudirkos aikštė)
miestas praktiškai pasibaigdavo: toliau plytėjo priemiesčio sodai
ir daržai bei retai gyvenama Lukiškių dykvietė iki pat Neries
vingio. Tuo metu Vilniaus gyvenimas virė nuo seno svarbioje Pilies -
Didžiosios - Aušros Vartų gatvių atkarpoje, tačiau XIX a.
viduryje patvirtintas intensyvus Lukiškių užstatymo planas atvėrė
naujas miesto plėtros perspektyvas.
1859-ųjų Vilniaus plane jau matome
ilgą, tiesią lyg strėlė gatvę, kuri carinės Rusijos
administracijos buvo pakrikštytą Georgijaus prospektu. Beje, šį
pavadinimą prospektas gavo arba nuo netoliese esančios šv. Jurgio
(rus. Georgijaus) bažnyčios arba nuo šalimais plytėjusios šv.
Jurgio (Georgijaus) aikštės - senos miestiečių prekybvietės
šienu bei šiaudais.
Nuo 1860 m. dabartinėje Lukiškių
aikštėje įsikuria pagrindinis miesto turgus, o jei tiksliau - į
šią vietą perkeliamos kelios Vilniaus senamiesčio turgavietės.
Nors šiuo valdžios sprendimu daugelis miestiečių buvo
nepatenkinti, nuolat rengiamos mugės bei kitos pramogos įpūtė
gyvybės gana neišvaizdžiai ir apleistai vietovei. Šiaip ar taip,
naujasis prospektas pasirodė naudingas Lukiškių prekybai, o
prekyba - naudinga prospekto reikšmės augimui: iš abiejų jo pusių
lyg grybai po lietaus dygo nauji mūriniai statiniai, kūrėsi
įvairios įstaigos. 1893 metais Georgijaus prospektu nutiesti arklių
traukiamo tramvajaus bėgiai, kuriais nuo Lukiškių aikštės galima
buvo pasiekti Užupio tiltą. Prospektas kirto ir kita: Žaliojo
tilto – Geležinkelio stoties tramvajaus linija. Abi jos išardytos
1926 metais kaip neatlaikiusios modernesnės transporto priemonės –
autobusų, konkurencijos.
Įgauti vienos pagrindinių
miesto gatvių statusą būsimajam Gedimino prospektui padėjo
Lukiškes su priešingu Neries krantu sujungusio caro Nikolajaus
vardu pavadinto akmeninio Žvėryno tilto statyba 1906 metais. Tiesa,
šioks toks medinis tiltas čia stūksojo ir seniau, tačiau buvo
neitin patvarus. Prie pat tilto, tiesiai priešais dabartinį Seimą,
buvo įsikūrusi didžiulė sielių prieplauka, o rastai sandėliuoti
dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje. Jei pažvelgtume į to
meto Neries ties Vilniumi nuotraukas, miškas upe buvo plukdomas
nuolat, mieste veikė kelios panašios prieplaukos.
Rusiškuose to meto žemėlapiuose
sužymėti ir svarbiausi Georgijaus prospekto statiniai: Suchackio
namai, Apygardos teismas, grafo Dmitrijaus Mavroso namas, Georgijaus
(Žoržo) viešbutis su įspūdinga drakoną nugalinčio raito Šv.
Jurgio skulptūra, Sankt-Peterburgo banko skyrius, Vilniaus žemės
bankas. Dabartinėje Vinco Kudirkos aikštėje stūksojo nedidelė
Aleksandro Nevskio koplyčia pergalei prieš 1863 m. sukilimo
dalyvius pažymėti. Koplyčia pastatyta liūdnai pagarsėjusio
Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo paliepimu, tačiau
1919 metais lenkų valdžios sprendimu nugriauta kaip „antilenkiškos“
epochos simbolis. Pati aikštė lenkmečių pervadinta Gardino
apylinkėse gimusios rašytojos Elizos Ožeškovos vardu, čia
pastatytas iki pat sovietų okupacijos taip niekad ir nepradėjęs
veikti fontanas.
Žodžiu, XX a. pradžioje Georgijaus
prospektas ne tik, kad galutinai susiformavo, bet ir tapo viena
svarbiausių, jei ne pati svarbiausia, miesto gatvė.
Pirmojo pasaulinio karo negandos nedaug
tepakenkė architektūriniam prospekto veidui, tačiau jis kito
ideologiškai. Lenkmečiu Georgijaus prospektas pervadintas Adomo
Mickevičiaus prospektu, čia planuota atidengti jo monumentą.
Lukiškėse išdygo obeliskas kovose dėl Vilniaus žuvusiems lenkų
kariams, o pati aikštė pasirinkta kaip puiki vieta kariškoms
rikiuotėms bei paradams. Beje, pastarajai paskirčiai tiko ir pats
prospektas: tiesus, palyginti platus, besiremiantis į Katedros
aikštę - istorinę sostinės širdį. Kas dabar suskaičiuos, kiek
kartų prospektu žygiavo svetima bei sava kariuomenė, politinių
bei kitokių demonstracijų dalyviai? Žygiuoti prospektu - tai
tarytum simboliškai įtvirtinti teisę į Vilnių. Ir tai puikiai
suvokė visi.
Kad ir kokių prospekto pertvarkymo
planų turėjo lenkai, jiems pavyko pastatyti tik kelis pastatus
(pavyzdžiui, dabartinius Lietuvos Konstitucinio teismo rūmus).
1939 metais Lietuva atgauna
Vilnių. Spalio 28 d. pagrindine miesto gatve žygiuoja lietuvių
kariuomenės daliniai, rieda turima karinė technika. A.Mickevičiaus
prospektas pervadinamas Gedimino prospektu, tačiau palyginti
trumpam. Okupacinė vokiečių valdžia pernelyg neskubėjo
kaitalioti pavadinimų ir jų išleistose žemėlapiuose prospektui
paliktas Gedimino vardas, o štai sugrįžę sovietai liko ištikimi
sau: iki 1956 m. prospektas vadintas Stalino, o po „tautų tėvo“
kulto nuvainikavimo - Lenino vardu.
Sovietmetis diktavo ir savo madas:
kasmet raudonomis vėliavomis išpuoštu prospektu žygiavo „darbo
liaudis“, stačiai miesto vidury palaidotas raudonasis generolas
Černiachovskis, Lukiškėse iškilo Lenino stabas, o buvusiuose
ištaiginguose carinių laikų rūmuose, išvarius iš jų nacių
gestapininkus, įsikūrė visagalis sovietų saugumas.
Šis Lietuvos istorijos periodas taip
pat įsiamžino prospekto architektūroje ir labiausiai dominuoja
vakarinėje jo dalyje. Martyno Mažvydo bibliotekos pastatas ar
senoji dabartinių Seimo rūmų komplekso dalis - anos epochos
produktai, be kurių, kad ir kaip ten bebūtų, dabartinė
„gediminkė“ sunkiai įsivaizduojama.
Didžiojo Lietuvos kunigaikščio
vardas pagrindinei sostines gatvei buvo sugrąžintas 1989 m. ir jau
daugiau nei ketvirtį amžiaus galime džiaugtis lietuvišku jos
pavadinimu. Per tą laiką prospektas matė daug: laisvės barikadas,
raudonųjų stabų griūti ir Vinco Kudirkos įamžinimą, vykusius
sprendimus ir ne itin pavykusias rekonstrukcijas, gilaus susikaupimo
akimirkas, riaušes ir prieštaringai vertinamas eitynes, begales
mugių bei kitų miestiečius džiuginančių renginių. Būtent
„gediminkėje“ dažniausiai tiesiogiai atsispindi svarbiausi
Vilniaus ir visos Lietuvos gyventojai momentai, kas ir daro prospektą
nepakartojamu mūsų miesto bei šalies gyvenimo barometru.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto priede Sostinė
Labai idomus straipsnis, tik ne visi mes turim priejima prie "1840-uju Vilniaus plana, tai už Tilto gatve pasiekiamos šv. Jurgio aikštes" ir t.t Labai padetu jeigu butu daugiau iliustraciju apie tai ka šnekama, arba bent nuorodos kur jas rasti
AtsakytiPanaikintiNoretusi daugiau straipsniu apie istorini Vilniu ir Lietuva. Aciu!
kelintais metais pakeista danga ir be pėdsakų dingo senoji?
AtsakytiPanaikintiJei klausiate apie keitimą po Nepriklausomybės atgavimo, tai Ozolas mini (jei neklystu) 2002 metus. Tuomet buvo prospekte pasodinti ir vokiško stiliaus medeliai, o prie būsimos Kudirkos aikštės ir paminklo pakelta danga ir padaryta požeminė automobilių stovėjimo aikštelė.
AtsakytiPanaikintiSveiki,
AtsakytiPanaikintiRašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
Mano geriausi linkėjimai