Kiekvienų metų lapkričio 16 d. Vilniuje prasideda Aušros vartų
Dievo Motinos globos atlaidai. Ši religinė šventė susijusi su
vienintelių iki mūsų dienų išlikusiu sostinės vartų koplyčioje
esančiu Mergelės Marijos paveikslu bei stebuklingomis jo
legendomis.
Mūrinė gynybinė siena aplink Vilnių pradėta statyti pačioje XVI
a. pradžioje, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro, Jogailos
anūko, įsakymu. Istorikų tvirtinimu, šiam sprendimui įtakos
turėjo stiprėjančios Maskvos grėsmė, kurios valdovas Ivanas III,
pasišovęs „suvienyti“ visas rytų slavų žemės, keliskart
kariavo prieš LDK. Nedavė miestiečiams ramybės ir nuolat
puldinėjantys totoriai.
J.Karenga,
Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo fragmentas (1737 m.)
Siena baigta statyti 1522 m., pietinėje jos pusėje puikavosi
Medininkų, arba Krėvos, vartai. Tokį pavadinimą vartai gavo
todėl, kad pro juos vedė kelias į Medininkus ir Krėvą.
Dabartinis lietuviškas pavadinimas – Aušros vartai – palyginti
naujas. Gana mįslingai atsiradęs XIX a. pabaigoje ar XX a.
pradžioje.
Pagal seną,
daugelyje Europos kraštų sutinkamą tradicija miestų vartai,
matyt, norint sustiprinti jų simbolinę reikšme, puošti šventųjų
atvaizdais bei kitais religiniais simboliais.
Taigi,
kadaise išorinėje Aušros vartų pusėje puikavosi Kristaus
Išganytojo paveikslas (dabar ten matome restauruotą senovinę
freską), o iš miesto pusės – Dievo Motinos atvaizdas. Nežinia,
ar tai tas pats atvaizdas, kurį mes galime pamatyti šiandien, bet
iki mūsų dienų išlikęs paveikslas datuojamas – XVI a. pabaiga
– XVII a. pradžia. Jo autorius, deja, nežinomas.
K.Ripinskas,
Šv. Teresės bažnyčia ir Aušros vartai (1862 m.)
Iš pradžių
paveikslas kabėjo negilioje sienos nišoje, o nuo lietaus ir sniego
jį saugojo atveriamos langinės. 1671 čia pastatyta pirmoji medinė
koplyčia, kuri sudegė. Trečiajame XVIII a. dešimtmetyje –
mūrinė. Pasakojama, kad nuo gaisro paveikslą išgelbėję juo
besirūpinę basųjų karmelitų vienuoliai. Beje, jie labai
prisidėjo ir prie Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo garsinimo
net tik Vilniuje, bet ir toli už jo ribų. Prieš tai paveikslas,
matyt, nelaikytas kažkokiu ypatingu, kadangi tarp švenčiausių
Vilniaus relikvijų kone iki pat XVIII a. vidurio jis niekuomet
neminimas.
Veikiausiai
Aušros Vartų Dievo Motinos kultas pradėjo pamažu užgimti
antrojoje XVII a. pusėje. Tikėtina, kad tai įtakojo ne tik
karmelitų pastangos, bet ir kraštą užgriuvusios negandos. XVII a.
pab. - XVIII a. pradžioje Vilnius patyrė priešų įsiveržimą,
badmetį, marą, gaisrus. Kiekviename žingsnyje tykanti mirtis
stiprino bendrą religinę krašto atmosfera ir vertė gyventojus vis
labiau kliautis dangiškų jėgų pagalba.
Aušros
vartų koplyčia iš J.Vilčinskio „Vilniaus albumo“ (XIX a.
vidurys)
Tuo
laikotarpiu sukurta išties nemažai legendų. Gimė daugybė
istorijų apie tai, kad stebuklingas paveikslas gydo mirtinas ligas
ir pildo gerus norus, saugo miestą nuo negandų, teikia jo
gyventojams stiprybės. Pasakotą, kad neišvengiama, žaibiška
mirtis ištikdavo atvaizdą norėjusius išniekinti, Vilniuje
šeimininkavusius švedų ir rusų karius. Esą vieną jų rūsti
dangiška jėga taip tėškė į gatvės grindinį, kad kraujo
pėdsakų nepavykdavę nuplauti ištisą šimtmetį.
1737 m.
grafiko Ksavero Karengos graviūroje Aušros vartų Dievo Motina
pavaizduota pakilusi virš liepsnojančio miesto. Ko gero, menininką
įtakojo pasakojimai apie Mergelės Marijos pagalbą gesinant
didžiuosius Vilniaus gaisrus. Teigiama, kad pirmą kartą padėkos
Aušros vartų Dievo Motinai pamaldos surengtos po vieno iš tokių
gaisrų, pačioje XVIII a. pradžioje. 1748 m. jezuitas Korsakas
pirmąkart pamini paveikslo garbinimą, o 1761 m. karmelitas
Hilarionas aprašo Vilniaus Mergelės Marijos stebuklus.
1735 m.
lapkričio 16 d. pradėta švęsti vėliau kasmetine tapusi Aušros
Vartų Dievo Motinos šventė, kurios organizavimu rūpinosi Švč.
Mergelės Marijos globos draugija. Dar po keturiasdešimt metų
šventė virto savaitiniais atlaidais. Teisę juos rengti brolijai
suteikęs popiežius Klemensas XIV.
Aušros vartų atlaidai mūsų dienomis
Po 1795 m.
įvykusio galutinio Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo Aušros
vartų Dievo Motinos kultas įgavo dar vieną ryškų bruožą –
valstybiškai patriotinį. Atvaizdas suvoktas ne tik kaip religinis,
bet ir kaip savotiškas politinės laisvės, katalikiško tikėjimo,
pasipriešinimo rusinimui simbolis. Kartais sakoma, kad carinė
valdžia nedrįso nugriauti Aušros vartų, kaip nugriovė visus
kitus miesto vartus, dėl jame esančio šventojo paveikslo. Po 1863
m. sukilimo būta planų perkelti Vilniaus Dievo Motiną į
stačiatikių cerkvę, bet, matyt, pabūgta su nauja jėga galinčių
įsižiebti neramumų.
Na, o Aušros
vartų Dievo Motinos globos atlaidai kasmet rengiami ir mūsų
dienomis. Tikintiems tai – atlaidumo ir vilties šventė, mažiau
religingiems – tiesiog graži miesto tradicija. Sostinė gyva savo
dvasia, simboliais ir legendomis. Ir Aušros vartų Dievo Motinos
atvaizdas – didelė jos savasties dalelė.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto svetainėje ir priede "Sostinė"
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą