Aušros vartų paveikslo ir atlaidų istorija

Kiekvienų metų lapkričio 16 d. Vilniuje prasideda Aušros vartų Dievo Motinos globos atlaidai. Ši religinė šventė susijusi su vienintelių iki mūsų dienų išlikusiu sostinės vartų koplyčioje esančiu Mergelės Marijos paveikslu bei stebuklingomis jo legendomis.

Mūrinė gynybinė siena aplink Vilnių pradėta statyti pačioje XVI a. pradžioje, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Aleksandro, Jogailos anūko, įsakymu. Istorikų tvirtinimu, šiam sprendimui įtakos turėjo stiprėjančios Maskvos grėsmė, kurios valdovas Ivanas III, pasišovęs „suvienyti“ visas rytų slavų žemės, keliskart kariavo prieš LDK. Nedavė miestiečiams ramybės ir nuolat puldinėjantys totoriai.

J.Karenga, Aušros vartų Dievo Motinos paveikslo fragmentas (1737 m.)

Siena baigta statyti 1522 m., pietinėje jos pusėje puikavosi Medininkų, arba Krėvos, vartai. Tokį pavadinimą vartai gavo todėl, kad pro juos vedė kelias į Medininkus ir Krėvą. Dabartinis lietuviškas pavadinimas – Aušros vartai – palyginti naujas. Gana mįslingai atsiradęs XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje.

Pagal seną, daugelyje Europos kraštų sutinkamą tradicija miestų vartai, matyt, norint sustiprinti jų simbolinę reikšme, puošti šventųjų atvaizdais bei kitais religiniais simboliais.

Taigi, kadaise išorinėje Aušros vartų pusėje puikavosi Kristaus Išganytojo paveikslas (dabar ten matome restauruotą senovinę freską), o iš miesto pusės – Dievo Motinos atvaizdas. Nežinia, ar tai tas pats atvaizdas, kurį mes galime pamatyti šiandien, bet iki mūsų dienų išlikęs paveikslas datuojamas – XVI a. pabaiga – XVII a. pradžia. Jo autorius, deja, nežinomas.

K.Ripinskas, Šv. Teresės bažnyčia ir Aušros vartai (1862 m.)

Iš pradžių paveikslas kabėjo negilioje sienos nišoje, o nuo lietaus ir sniego jį saugojo atveriamos langinės. 1671 čia pastatyta pirmoji medinė koplyčia, kuri sudegė. Trečiajame XVIII a. dešimtmetyje – mūrinė. Pasakojama, kad nuo gaisro paveikslą išgelbėję juo besirūpinę basųjų karmelitų vienuoliai. Beje, jie labai prisidėjo ir prie Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdo garsinimo net tik Vilniuje, bet ir toli už jo ribų. Prieš tai paveikslas, matyt, nelaikytas kažkokiu ypatingu, kadangi tarp švenčiausių Vilniaus relikvijų kone iki pat XVIII a. vidurio jis niekuomet neminimas.

Veikiausiai Aušros Vartų Dievo Motinos kultas pradėjo pamažu užgimti antrojoje XVII a. pusėje. Tikėtina, kad tai įtakojo ne tik karmelitų pastangos, bet ir kraštą užgriuvusios negandos. XVII a. pab. - XVIII a. pradžioje Vilnius patyrė priešų įsiveržimą, badmetį, marą, gaisrus. Kiekviename žingsnyje tykanti mirtis stiprino bendrą religinę krašto atmosfera ir vertė gyventojus vis labiau kliautis dangiškų jėgų pagalba.

Aušros vartų koplyčia iš J.Vilčinskio „Vilniaus albumo“ (XIX a. vidurys)

Tuo laikotarpiu sukurta išties nemažai legendų. Gimė daugybė istorijų apie tai, kad stebuklingas paveikslas gydo mirtinas ligas ir pildo gerus norus, saugo miestą nuo negandų, teikia jo gyventojams stiprybės. Pasakotą, kad neišvengiama, žaibiška mirtis ištikdavo atvaizdą norėjusius išniekinti, Vilniuje šeimininkavusius švedų ir rusų karius. Esą vieną jų rūsti dangiška jėga taip tėškė į gatvės grindinį, kad kraujo pėdsakų nepavykdavę nuplauti ištisą šimtmetį.

1737 m. grafiko Ksavero Karengos graviūroje Aušros vartų Dievo Motina pavaizduota pakilusi virš liepsnojančio miesto. Ko gero, menininką įtakojo pasakojimai apie Mergelės Marijos pagalbą gesinant didžiuosius Vilniaus gaisrus. Teigiama, kad pirmą kartą padėkos Aušros vartų Dievo Motinai pamaldos surengtos po vieno iš tokių gaisrų, pačioje XVIII a. pradžioje. 1748 m. jezuitas Korsakas pirmąkart pamini paveikslo garbinimą, o 1761 m. karmelitas Hilarionas aprašo Vilniaus Mergelės Marijos stebuklus.

1735 m. lapkričio 16 d. pradėta švęsti vėliau kasmetine tapusi Aušros Vartų Dievo Motinos šventė, kurios organizavimu rūpinosi Švč. Mergelės Marijos globos draugija. Dar po keturiasdešimt metų šventė virto savaitiniais atlaidais. Teisę juos rengti brolijai suteikęs popiežius Klemensas XIV.

Aušros vartų atlaidai mūsų dienomis

Po 1795 m. įvykusio galutinio Abiejų Tautų Respublikos likvidavimo Aušros vartų Dievo Motinos kultas įgavo dar vieną ryškų bruožą – valstybiškai patriotinį. Atvaizdas suvoktas ne tik kaip religinis, bet ir kaip savotiškas politinės laisvės, katalikiško tikėjimo, pasipriešinimo rusinimui simbolis. Kartais sakoma, kad carinė valdžia nedrįso nugriauti Aušros vartų, kaip nugriovė visus kitus miesto vartus, dėl jame esančio šventojo paveikslo. Po 1863 m. sukilimo būta planų perkelti Vilniaus Dievo Motiną į stačiatikių cerkvę, bet, matyt, pabūgta su nauja jėga galinčių įsižiebti neramumų.

Na, o Aušros vartų Dievo Motinos globos atlaidai kasmet rengiami ir mūsų dienomis. Tikintiems tai – atlaidumo ir vilties šventė, mažiau religingiems – tiesiog graži miesto tradicija. Sostinė gyva savo dvasia, simboliais ir legendomis. Ir Aušros vartų Dievo Motinos atvaizdas – didelė jos savasties dalelė.  

Vitalijus Michalovskis

publikuota Lryto svetainėje ir priede "Sostinė"