1870 metų balandžio 22
d. tolimajame Rusijos Simbirsko (dab. Uljanovskas) mieste gimė
Vladimiras Uljanovas, vėliau tapęs Leninu. Šio pagrindinio
bolševikinio perversmo organizatoriaus ir pirmosios sovietinės
valstybės kūrėjo asmenybė Rusijoje iki šiol kelia nemažai
ginčų. Viena visuomenės dalis Leniną ir jo veiksmus kategoriškai
smerkia, kita neturi konkrečios nuomonės, trečia dalis bet kokią
„revoliucijos vado“ kritiką prilygina pikčiausiai rusofobijai.
Ir tai visiškai nebūtinai idėjiniai komunistai. Veikiau
valstybinės paranojos apsėsti trumparegiai, keliantys ant vieno
pjedestalo ir Rusijos carus, ir raudonuosius Maskvos tironus.
V. Leninas 1918 m.
Priešingai
įsišaknijusiam, iki šiol Rusijoje gajam mitui, Leninas nebuvo nei
savo krašto patriotas, nei rusiško identiteto ar kultūros
puoselėtojas. Apie rusus jis dažnai atsiliepdavo pajuokiamai,
užgauliai, net menkinančiai. Tauta, kaip kultūrinis darinys, jam,
kosmopolitinių pažiūrų marksistui, rūpėjo mažiausiai. Be to,
ir rusiško kraujo Leninas beveik neturėjo. Uljanovų giminėje
susipynė žydiškos, vokiškos, švediškos, netgi kalmukų ir
čiuvašų šaknys. Tiesa, Lenino protėviai jau buvo gerokai
surusėję ir išpažino stačiatikių tikėjimą.
Daugelį metų Lenino
biografiją tyrinėjęs, archyvuose dirbęs rusų istorikas
Anatolijus Latyševas tvirtina, kad panieka rusų tautai Lenino
pasisakymuose – veikiau taisyklė, nei išimtis. Žinoma, sovietų
laikais išleistuose, gana pasirinktinai sudarytuose Lenino raštų
tomuose nerasite to rusų pravardžiavimo kvailiais, idiotais,
atsilikusiais tamsuoliais, gana dažnai pasitaikančio asmeniniuose
Lenino laiškuose, iki šiol nepublikuotuose dokumentuose. O juk
kandžiai, vulgariai pasisakyti „revoliucijos tėvas“ be galo
mėgo. Vien jau ko vertas Lenino pareiškimas M.Gorkiui, kad rusų
„inteligentėliai“ – ne tautos smegenys, o mėšlas.
"Apie tai kaip vokiečiai bolševiką į Rusiją įleido"
Lenino apskritai netikėjo
tautų ateitimi, laikydamasis požiūrio kad „tautiniai prietarai“
– tai trukdis „proletariato vienybei“. Esą netolimoje ateityje
tautos turėsiančios išnykti, o jų vietą užims valstybių sienų,
kalbų ir kultūrų skirtumų nevaržoma pasaulinė darbininkų
klasė. Tad mąstymas „pasenusiomis“, net „žalingomis“
tautinėmis kategorijomis bolševikams netinka!
Lenino požiūris į
„senąja“, carinę Rusija, kaip ir dera radikaliam
revoliucionieriui, buvo gana aiškus, nuspėjamas. Iki pašaknų
sugriauti ankstesnę tvarką, visiškai pertvarkyti visuomenės
gyvenimą, atimti ir padalinti, o visus nepaklusniuosius – tiesiog
likviduoti. Iš esmės Uljanovui rūpėjo ne „geresnės“,
„teisingesnės“ Rusijos kūrimas (kam ta Rusija, jei atsiveria
kur kas platesni horizontai?), o naujai paruoštas, gerai
apginkluotas placdarmas pasaulinei komunizmo plėtrai.
Netrukus po Spalio
revoliucijos Leninas skelbė: „Iš Rusijos nieko neliko, į Rusiją
man nusispjaut. Mes tvirtiname ne nacionalinius, o pasaulinio
socializmo interesus. Jie aukščiau visų tautinių, valstybinių
interesų“.
Apie „nusispjovėlišką“
Lenino požiūrį į gimtąją šalį taip pat rašo buvęs Sovietų
Rusijos prekybos ir pramonės liaudies komisaro pavaduotojas,
bolševikų vyriausybės pasiuntinys Vokietijoje Georgijus
Solomonas-Iseckis. Savo knygoje jis cituoja tokius Lenino žodžius:
„Kalbame apie socialistinės valstybės sukūrimą. Rusija taps
pirmąja šalimi, kurioje įtvirtinta socialistinė santvarka. O jūs
gūžčiojate pačiais! Bet esmė ne tiek Rusijoje. Į ją, mielieji,
man nusispjaut. Tai tik etapas per kurį mes žengsime pasaulinės
revoliucijos link“.
Pirmojo pasaulinio karo veteranų ir invalidų mitingas. Jų laikomas transparantas ragina gražinti Leniną kaizeriui Vilhelmui.
Tiesa, Leninui dar gyvam
esant G.Solomonas-Iseckis kartą ėmė ir negrįžo. Tai leido Lenino
gynėjams tvirtinti esą savo atsiminimuose „niekšingas
perbėgėlis“ apsimelavęs. Tarsi vienintelis patikimas Lenino
veiklos šaltinis būtų SSRS išleisti „revoliucijos vado“
raštai, o archyvuose dirbančių istorikų tvirtinimai, asmeniškai
Leniną pažinojusių žmonių liudijimai, – pats gryniausias
pramanas, pats bjauriausias šmeižtas!
Pirmojo pasaulinio karo
metais Leninas atvirai džiaugėsi rusų pralaimėjimais fronte,
vėliau susidėjo su priešiškų šalių, – austrų ir vokiečių
žvalgyba, jų padedamas iš emigracijos grįžo į Rusiją,
naudojosi kaizerio pinigais „revoliucinėms nuotaikoms“ kurstyti.
Tai, kad bolševikus remia vokiečiai, Rusijoje kalbėta jau nuo pat
pradžių. To meto spauda Leniną ir kartu su juo atvykusių
politinių ekstremistų gaują atvirai vadino tėvynės išdavikais,
siūlė jiems nešdintis atgal į Berlyną, pas savo globėja –
ūsuotąjį Vilhelmą.
Kariuomenei liejant kraują fronte bolševikai
ragino masiškai dezertyruoti, žudyti karininkus, užnugaryje rengė
teroro aktus, organizavo streikus ir pogromus. Pagaliau užgrobęs
valdžią Leninas įsuko raudonąjį terorą, kurio metu likviduota
didžioji dalis „klasinių priešų“ – gabiausia, labiausiai
išsilavinusi, darbščiausia tų pačių rusų tautos dalis.
Griautos cerkvės, eketėse skandinti dvasininkai...
Remiantis
Rusijos visuomenės nuomonės tyrimo centro 2016 m. duomenimis 63 %
apklaustųjų Leniną įvertino labiau teigiama, nei neigiama
istorinė asmenybė. Kelis pastaruosius metus stebimas nuolatinis
Lenino „reitingų“ kilimas. Į Rusiją spjaudęs žmogus vėl
tampa nacionaliniu didvyriu.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lryto
svetainėje
Rusija visada buvo fanatikų šalis. Jai reikėjo kažką vis užkelti ant pjedestalo :Leniną, Staliną, Putiną. Taip kad- niekas nepasikeitė.
AtsakytiPanaikinti