Atsakydamas į sankcijų
Rusijai sugriežtinimą Kremlius pareikalavo šimtų JAV diplomatinių
misijų darbuotojų išvykimo iš šalies. Jeigu taip nutiks, tai bus
pats masiškiausias užsienio diplomatų išprašymas per visą
istoriją, nors, kaip paaiškėjo, didelę šiose misijose
dirbančiųjų dalį sudaro būtent Rusijos piliečiai. Nenuostabu.
Maskvos santykiai su Vakarų pasiuntiniais retai kada buvo
nuoširdžiai geranoriški, o didžiąją XX a. dalį – visiškai
prasti.
Prieš
Pirmąjį pasaulinį karą ir bolševikų perversmą Rusijoje
besidarbuojantys daugelio įtakingų užsienio šalių pasiuntiniai
jautėsi gana laisvai, tačiau nuo 1917-ųjų rudens, Leninui su
kompanija užgrobus valdžią, jų padėtis bei darbo sąlygos
visiškai pasikeitė. Raudonasis režimas vengė plačiau atverti
duris, daugelis užsienio pasiuntinių tiesiog išvyko nutrūkus
dvišaliams santykiams. Vakarų valstybės, netgi Rusijos
sąjungininkės Pirmajame pasauliniame kare, į terorą linkusius
bolševikus pradžioje ignoravo ir nelaikė teisėta valdžia.
Vokiečių belaisvių
padėtimi Sovietų Rusijoje rūpinęsis grafas Wilhelmas von Mirbachas
vėliau skundėsi patekęs į tikrą kalėjimą. Jo judėjimo laisvė
buvo smarkiai suvaržyta iš paskos sekiojusių čekistų, vienas
grafo misijos bendradarbis buvo sumuštas gatvėje. Na, o patį W.
von Mirbachą 1918 m. liepos 6 d. nušovė du pasiuntinybėje
apsilankę teroristai. Pasirodo, šie bolševikų saugumo darbuotojai
nepritarę Lenino taikos sutarčiai su vokiečiais.
Wilhelmas von Mirbachas
Mirus Vladimirui
Iljičiui, Stalino valdymo laikotarpiu, Kremliuje pamažu suvokta,
kad gyventi visiškai izoliuotai gana sudėtinga. Ekonomiškai
Vakarai pasirodė labiau reikalingi SSRS, nei pastaroji Vakarams.
Tačiau norint pagerinti „kapitalistų“ požiūrį į sovietus
teko užtikrinti visišką jų diplomatų neliečiamybę. Garantuoti
garantavo, bet užsienio šalių atstovus ir toliau nuolat supo
profesionalūs propagandistai, agitatoriai, saugumiečiai. Už
Maskvos ribų vakariečių be akylos „priežiūros“ tiesiog
neišleisdavo, tad pamatyti tikrąjį Sovietijos gyvenimą: badą,
turto nusavinimus, kolektyvizacijos baisumus, jie neturėjo nė
mažiausios galimybės. O jei ir ką nugirsdavo, propagandistai
tučtuojau puldavo neigti„pasibjaurėtiną šmeižtą“.
Visai kitokio pobūdžio
draudimai galiojo SSRS piliečiams, įskaitant diplomatinio korpuso
darbuotojus. Pastariesiems leista su užsienio kolegomis bendrauti
tik „tiek, kiek reikia“, be jokių asmeniškumų, nenukrypstant
nuo nustatytų taisyklių. O ką jau kalbėti apie paprastus
mirtinguosius, kuriems bet koks bendravimas galėjo pasibaigti
lageriu, ar net blogiau.
Požiūris į
amerikiečius ir britus, kaip į sąjungininkus, kiek pagerėjo
Antrojo pasaulinio karo metais, bet sutriuškinus hitlerinę
Vokietiją viskas sugrįžo į įprastas vėžes. 1946 m. britų
diplomatas Sovietų Sąjungoje A. Clarkas Kerras pastebėjo, kad visus
pasiuntinybės darbuotojus nuolat sekioja keturi ar net aštuoni
„palydovai“. Jam antrino karo metais SSRS dirbęs amerikiečių
žurnalistas Harrisonas Salisbury's. Jis rašė, kad senieji Maskvoje
gyvenę jo bičiuliai dabar vengia sveikintis, apsimeta, kad
nepažįsta, žurnalistas nuolat jautė nebylią „priežiūrą“.
Rinktis diplomatinę tarnybą pačioje Sovietų Sąjungoje buvo
pavojinga dėl nuolatinių personalo valymų ir kadrų „perstumdymo“.
Suėmimų neišvengdavo net vertėjai. 1951 m. į priėmimą JAV
atstovybėje išdrįso ateiti tik keli diplomatinio sovietų korpuso
atstovai. Trumpas jų vizitas ir skubus atsisveikinimas liudijo
visiškai pašlijusius santykius. Dėl savo saugumo, kaip patys
vėliau pripažindavo, gerokai baiminosi ir Vakarų diplomatai.
Niekas negalėjo nuspėti, kas šaus Stalinui į galvą!
1971 m. Didžiojoje
Britanijoje buvo sulaikytas Londone dirbęs sovietų šnipas Olegas
Lialinas. Ne šiaip šnipas, o itin slapto KGB žvalgybos skyriaus
majoras. Valandų valandas britų kontržvalgybos darbuotojai fiksavo
O. Lialino vardinamus adresus, pavardes, slapyvardžius. Netrukus
prasidėjo po visą šalį lyg voratinklis išsiraizgiusios sovietų
agentūros likvidavimas. Tuomet iš Didžiosios Britanijos išprašyta
daugiau nei šimtas sovietų „diplomatų“, didžiąją dalį
kurių sudarė KGB ir GRU darbuotojai. Panašiai 1983 m. pasielgė ir
prancūzai. Įtarimų kėlė dar ir tai, kad labai nenoriai savo
piliečius į užsienį išleidžiantys sovietai, į Vakarų šalis
komandiruoja neproporcingai daug „diplomatinių misijų atstovų“.
1976 m. Vakarų
Vokietijos žiūrovams parodytas filmas apie sovietų šnipus.
Siužetas rėmėsi grynai pramanyta istorija. Nepaisant to, įsiutusi
Maskvą išsiuntė iš šalies jauną vokiečių diplomatą, kuris...
su VFR žvalgyba neturėjo nieko bendro. Po dvidešimties metų, jau
žlugus Sovietų Sąjungai, tas pats diplomatas vėl priimtas dirbti
Maskvoje. Šiai kandidatūrai visiškai neprieštaravęs Kremlius –
geriausias vokiečio nekaltumo įrodymas.
"Kaip šitie pindosai suprato, kad mes - ne diplomatai???" G. Kliučniko karikatūra
1986 m. Niujorke suimtas
darbu Jungtinėse Tautose prisidengęs rusų šnipas Genadijus
Zacharovas. Prieš jį surinkti įrodymai buvo akivaizdūs.
Atsakydama į tai KGB sulaikė JAV gimusį rusų kilmės žurnalistą
NicolasąDaniloffą, bet nepateikė nė mažiausių jo „kenkėjiškos
veiklos“ liudijimų. Vargu ar KGB pati tikėjo suimtojo kaltumu,
tad greičiausiai suveikė „akis už akį“ principas.
N. Daniloffo suėmimas
labai supykdė tuometinį JAV vadovą Ronaldą Reaganą. Savo
dienoraštyje prezidentas rašė, kad Jungtinių Valstijų žvalgybą
veikia sąžiningai, kruopščiai renka nusikalstamos veiklos
įrodymus, o keršydami rusai tiesiog griebia pirmą pasitaikiusi
amerikietį, paskelbia jį esant šnipu, o po to siūlo „apsikeisti
belaisviais“.
Tąkart konfliktas
išsisprendė taikiai: sovietų šnipas teisme neneigė jam mestų
kaltinimų ir buvo išsiųstas iš JAV, o štai dvi savaites KGB
kalėjime kalintas Daniloffas buvo... tiesiog paleistas. Sovietai
taip ir nesugebėjo pagrįsti jo suėmimo, ką neabejotinai būtų
padarę, jei turėtų bent menkiausių įrodymų.
Vitalijus Michalovskis
publikuota Lrytas puslapyje
Sveiki,
AtsakytiPanaikintiRašau informuoti, kad siūlome asmenines paskolas 2%. Mes galime suteikti jums paskolas pirkti traktorius ar žemę, kad galėtumėte atlikti ūkininkavimą ar kitus dalykus, kuriuos norite padaryti. Susisiekite su mumis tiesiogiai el. Paštu: sduplens@gmail.com
Mano geriausi linkėjimai
KAIP ATSIRADO MANO VYKDYTOJO GRĮŽDAMAS PAGAL REALIĄ IR VEIKSMINGĄ NUORODĄ DR. Sunny. Mano vardas Lydia Gomez, aš niekada nemaniau, kad vėl šypsosi. Vyras vieneriems metams paliko mane su dviem vaikais. Maniau, kad daugiau jo nematysiu, kol nesutikau ponios, vadinamos Maria, kuri papasakojo apie burtininką, vadinamą Dr.Sunny, ji man pateikė savo el. Pašto adresą ir mobiliojo telefono numerį. Aš susisiekiau su juo ir jis mane patikino, kad per 48 valandos mano vyras grįš pas mane. Per mažiau nei 48 valandas mano vyras grįžo prašydamas atleidimo sakydamas, kad tai velnių darbas, todėl iki šiol stebiuosi šiuo stebuklu, negalėjau įsivaizduoti, bet kai tik burtai buvo išduoti, aš pastojau ir pagimdžiau savo trečiąjį vaiką. Jei jums reikia pagalbos iš jo, galite susisiekti su juo el. paštu: drsunnydsolution1@gmail.com Arba „WhatsApp“ arba paskambinkite jam dabar: +2349030731985
AtsakytiPanaikinti.
Dr.Sunny taip pat gydo:
1. ŽIV / AIDS
2. HERPES 1/2
3. VĖŽYS
4. ALS (Lou Gehrig liga)
5. Hepatitas B?
6.Jei norite pastoti